Azijos – didžiausios pasaulio dalies – vietovardžiai Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto buvo išleisti dviem žodyno tomais: 2012 m. IV tomas „Azija (Afganistanas–Jungtinai Arabų Emyratai)“, 2014 m. V tomas „Azija (Kambodža–Vietnamas)“, plačiau žr. AZIJOS rengėjai.
Iš viso teikiama apie 70 000 Azijos vietovardžių: žodyno IV tomą sudaro apie 30 000 sulietuvintų vietovardžių straipsnelių (ir daugiau kaip 35 000 nuorodų iš jų autentiškų formų bei sinonimų), V tomą sudaro daugiau kaip 31 000 sulietuvintų vietovardžių straipsnelių (ir apie 48 000 nuorodų – daugiau kaip 40 000 lotynizuotų ir apie 8000 kirilicos bei jos modifikuotų rašmenų nuorodų).
Apibrėžiant Aziją laikytasi sutartinių geografinių jos ribų: nuo Europos ji skiriama Uralo ir Kaukazo kalnų vandenskyromis, tarp jų – Uralo upe ir Kaspijos jūros viduriu; riba tarp Azijos ir Australijos bei Okeanijos eina per Timoro ir Arafūros jūras bei Dampyro sąsiauriu, tarp Malajų salyno ir Naujosios Gvinėjos; šiaurėje jos krantus skalauja Arkties, rytuose – Ramusis, pietuose – Indijos vandenynas, pietvakariuose – Atlanto vandenyno Viduržemio jūra ir jos šakos – Egėjo, Marmuro ir Juodoji jūros.
Pagrindiniai vietovardžių šaltiniai – „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ vardynas, Taimso atlasas (The Times Comprehensive Atlas of the World), kiti geografiniai žinynai, internetinės duomenų bazės, žr. AZIJOS šaltiniai.
Azijoje yra 49 nepriklausomos valstybės (detaliau žr. AZIJOS šalys), 3 valdos, įvardytos 7-ios Indijos sąjunginės teritorijos. Valstybės, kurių plotas didesnis nei 100 000 km2, smulkiau lokalizuojamos aukščiausiais administraciniais vienetais (valstijomis, teritorijomis, prefektūromis ir kt.), salų valstybės (Filipinai, Indonezija, Japonija) – salomis, o visos kitos – pagal pasaulio šalis.
Dauguma Azijos valstybių kalbų vartoja nelotyniškas rašto sistemas (pvz.: arabų, armėnų, devanagari, gruzinų, hebrajų, japonų), todėl autentiškos vietovardžių formos daugeliu atvejų pateikiamos lotynizuotos, t. y. perrašytos lotyniškais rašmenimis. Lotyniška perraša papildyta kai kuriais diakritiniais ženklais (pirmiausia balsių ilgumui žymėti) bei specifinėmis raidėmis. Lietuviškas variantas dažniausiai daromas būtent iš lotynizuotos vietovardžio formos.
Autentiškais rašmenimis vietovardžiai rašomi tik tų šalių, kurių oficialioji kalba vartoja lotynišką raštą (azerų, filipiniečių, indoneziečių, malajų, turkmėnų, turkų, uzbekų, vietnamiečių ir kai kurių kitų) arba kiriliškąjį raštą ar jų modifikacijas (rusų, jakutų, kazachų, kirgizų, mongolų, tadžikų ir kt.). Prie vietovardžių kiriliškosios formos (kirilicos abėcėlę vartojančių kalbų) dar pateikiama ir lotynizuotoji.
Japonų ir kai kurių kitų kalbų vietovardžių autentiškose formose esti nomenklatūrinių žodžių. Į lietuvių kalbą jie verčiami tik labiau pažįstamų objektų pavadinimuose, taip pat kai verčiami ir kitose Europos kalbose. Daugelio fizinės geografijos pavadinimų aiškios reikšmės nomenklatūriniai terminai yra išversti į lietuvių kalbą. Kinų bei korėjiečių kalbų pavadinimuose esantys nomenklatūriniai terminai, pagal jau nusistojusias perrašos į lietuvių kalbą taisykles, prijungti prie tikrinės vietovardžio dalies.
Rengiant Japonijos vietovardžius remtasi VLKK 1997 m. patvirtintomis japonų kalbos skiemenų tarptautinės rašybos taisyklėmis (žr. 1997 m. birželio 19 d. nutarimą Nr. 61).