Perraša. Iki šiol beveik neturėta Azijos kalbų perrašos į lietuvių kalbą taisyklių. Jos parengtos gilinantis į įvairiuose šaltiniuose pateikiamus kalbų fonologinius aprašus, perrašos į kitas kalbas (pvz., anglų, rusų, vokiečių) principus, Azijos kalbų ekspertų pastabas bei siūlymus. Rengiant Japonijos vietovardžius remtasi VLKK 1997 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. 61 patvirtintu Japonų kalbos skiemenų tarptautinės rašybos lotyniško pagrindo rašmenimis lietuviškuoju atitikmeniu.
Raidynai. Dauguma Azijos valstybių kalbų vartoja nelotyniškas rašto sistemas (pvz.: arabų, armėnų, devanagari, gruzinų, hebrajų, japonų), todėl autentiškos vietovardžių formos daugeliu atvejų pateikiamos lotynizuotos, t. y. perrašytos lotyniškais rašmenimis. Lotyniška perraša papildyta kai kuriais diakritiniais ženklais (pirmiausia balsių ilgumui žymėti) bei specifinėmis raidėmis. Lietuviškas variantas dažniausiai daromas būtent iš lotynizuotos vietovardžio formos.
Autentiškos formos. Autentiškais rašmenimis vietovardžiai rašomi tik tų šalių, kurių oficialioji kalba vartoja lotynišką raštą (azerų, filipiniečių, indoneziečių, malajų, turkmėnų, turkų, uzbekų, vietnamiečių ir kai kurių kitų) arba kiriliškąjį raštą ar jų modifikacijas (rusų, jakutų, kazachų, kirgizų, mongolų, tadžikų ir kt.). Prie vietovardžių kiriliškosios formos (kirilicos abėcėlę vartojančių kalbų) dar pateikiama ir lotynizuotoji.
Kirčiavimas. Daugelio vietovardžių autentiškų formų kirčio vietos nustatyti nepavyko, todėl skliaustuose pateikiamose originalo formose kirčio vieta liko nepabraukta, o sulietuvinti variantai kirčiuoti remiantis nusistovėjusios lietuviškos vartosenos tradicijomis bei VLKK Tarties ir kirčiavimo pakomisės rekomendacijomis.
Kirčio vietos nutarta nežymėti ir toninių kalbų (pvz., japonų) originalo pavyzdžiuose. Kita vertus, kirčio pozicija gana sistemingai žymėta Armėnijos, Azerbaidžano, Gruzijos, Indijos, Irako, Irano ir kai kurių kitų šalių vietovardžių autentiškose formose, pagal jas daugeliu atvejų sukirčiuoti ir sulietuvinti variantai, taip bandant bent iš dalies atspindėti originalo kirčiavimą. Nustatant kirčio vietą remtasi fonologiniais kalbų aprašais, tų šalių kalbomis kalbančių informantų perskaitymais bei kalbininkų ekspertų patarimais.
Rikiavimas. Sulietuvinti vietovardžiai rikiuojami pagal lietuvių kalbos abėcėlę, bet į arabiškus artikelius ad, al, an, ar, as, aš, at, az, einančius priešantraščiais, pagal lietuviškos vartosenos tradiciją neatsižvelgiama – tokie vietovardžiai rikiuojami pagal pirmąjį prasminį dėmenį.
Autentiškos vietovardžių formos rikiuojamos pagal nusistojančią tarptautinę lotynišką abėcėlę. Nuorodos iš autentiškų formų, prasidedančių nomenklatūriniais žodžiais, pateikiamos ir su nomenklatūriniu žodžiu, ir be jo (vien iš tikrinio vardo).
Nomenklatūrinių žodžių perteikimas. Japonų ir kai kurių kitų kalbų vietovardžių autentiškose formose esti nomenklatūrinių žodžių. Į lietuvių kalbą jie verčiami tik labiau pažįstamų objektų pavadinimuose, taip pat kai verčiami ir kitose Europos kalbose. Daugelio fizinės geografijos pavadinimų aiškios reikšmės nomenklatūriniai terminai yra išversti į lietuvių kalbą. Kinų bei korėjiečių kalbų pavadinimuose esantys nomenklatūriniai terminai pagal jau nusistojusias perrašos į lietuvių kalbą taisykles prijungti prie tikrinės vietovardžio dalies.